Reto kūrybiškumo muzikų sambūris
Balio Dvariono konkurso istorija
Tyrinėjant atlikimo meno genezę Lietuvoje kaip vieną reikšmingiausių veiksnių, lėmusių profesionalaus muzikavimo tradiciją, visuomet minimi Balio Dvariono jaunųjų talentų konkursai. Veik pusę amžiaus siekianti konkurso istorija – tai daugiabriaunių muzikinių idėjų ir interpretacinių stilių, įvairių kultūrų bei nacionalinių mokyklų sąveikų metraštis.
Konkurso ištakos – viename iš kilniausių B. Dvariono paskutiniųjų gyvenimo metų ketinimų aplankyti visas Lietuvos vaikų muzikos mokyklas. Tuomet jų buvo gerokai per šimtą. Šį sumanymą kompozitorius buvo pradėjęs sėkmingai įgyvendinti. Koncertuose šalia kitų atlikėjų skambindavo bei gyvu žodžiu komentuodavo atliekamus kūrinius ir B. Dvarionas. Noras paaiškinti taurią muzikos prigimtį, atskleisti jos grožio turtus, priartinti prie meno kuo daugiau jaunimo buvo ne vien tik edukacinis tikslas, bet žymiai platesnė, žmogiškąsias vertybes talpinanti nuostata. ,,Kodėl daugelį nuo pat mažens traukia prie muzikos? – klausdavo kompozitorius. -Tai sunku paaiškinti. Bet kad taip esti – tai faktas. Žmogus veržiasi prie jos, daug aukoja, daug dirba, o dirbdamas, be abejo, tobulėja. O būti tobulam, tai yra svajonė kiekvieno jaunuolio, nes tik per tobulybę jis tampa naudingu ne tik sau bei savo tautiečiams, bet, kartais, ir visai žmonijai. Ir kas žino, gal tarp jūsų mokyklos suole sėdi koks nors būsimasis Beethovenas, nors ir kiek mažesnės apimties.“ Daugeliui visam gyvenimui išliko viena iš tyriausių tokių susitikimo akimirkų, kai B. Dvarionui išderintu pianinu skambinant „Mėnesienos sonatos“ triolių akompanimentą, visi susirinkę giedojo bethoveniškas intonacijas. Tuomet dingdavo susikaustymo įtampa ir skirtybės tarp išgarsėjusių artistų bei bedantėmis burnytėmis žiopčiojančių pradinukų. Visi buvo muzikoje, visi buvo muzikai. Tai buvo reto sakralumo akimirka!
Su koncertais liko aplankyta didesnė dalis Žemaitijos, nemažai Aukštaitijos miestų, Suvalkų kraštas. Deja, nelemta liga ir nelaukta baigtis sutrukdė viską atlikti iki galo. Jau po mirties, minint 70-ąsias kompozitoriaus gimimo metines, kilo sumanymas pagerbti jo atminimą įsteigiant B. Dvariono vardo pianistų konkursą. Iniciatyvos ėmėsi Balio ir Aldonos Dvarionų mokiniai: kompozitorius bei pianistas Julius Andrejevas ir pianistas, pedagogas Aleksandras Jurgelionis. Jie, tuomet B. Dvariono septynmetės muzikos mokyklos fortepijono skyriaus mokytojai, užkrėtė šiuo sumanymu mokyklos vadovybę, kuri, kaip tada sakydavome, „pramušė“ ideologinius suvaržymus bei draudimus. O jų būta, formuojant renginio idėją, nustatant konkurso reglamentą ir pasirenkant programą. Tiesą sakant, anuomet neturėjome pakankamai žinių, kaip rengti visą kraštą apimančius muzikinius renginius. Įvykę keli M. K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursai dar tik kaupė patirtį ir buvo skirti subrendusiems muzikams. O B. Dvariono konkursas, aprėpiantis pirmuosius žingsnius muzikoje žengiančius pradinukus ir mokslus mokyklose baigiančius abiturientus, buvo žymiai margesnis dalyvių sudėtimi ir įvairesne programa.
Ankstyvą 1974-ųjų pavasario rytą sidabriniu Beatričės Grincevičiūtės balsu dainuojama „Žvaigždute“ buvo atidarytas Pirmasis B. Dvariono respublikinis pianistų konkursas. Vertinimo komisijai vadovavo viena žymiausių pasaulio pianisčių Tatjana Nikolajeva. Buvo atrasta labai daug muzikai gabių vaikų iš įvairių miestų ir provincijos miestelių. Į finalinį turą Vilniuje atvyko per šimtą pradedančiųjų ir pažengusių pianistų. 16 iš jų buvo suteikti laureatų vardai. Visus organizatorių lūkesčius pranokę rezultatai patvirtino šio renginio aktualumą ir drauge savaip pratesė pirminį sumanymą – dabar jau nebe kompozitorius ateina pas vaikus, bet vaikai, atlikdami jo kūrinius, prisimena ir pagerbia kūrėją.
Netrukus kilo mintis neapsiriboti vien fortepijonine muzika, bet į konkursą pakviesti ir smuikininkus, juolab, kad į tarptautinį pripažinimą lietuvišką muziką pakylėjo būtent B. Dvariono Koncertas smuikui h-moll, kuris tapo reikšmingu įvykiu mūsų mene ir labai prisidėjo išsaugant tautinę kultūros sąvastį. Jau nuo šeštojo konkurso (1986) dalyvauja visų specialybių stygininkai: altininkai, violončelininkai, kontrabosininkai ir kiti. Tačiau muzikinės programos pagrindą sudarė kūriniai fortepijonui ir smuikui, kuriuose geriausiai atsiskleidė kompozitoriaus talentas bei meninė išmonė.
Respublikiniu konkursas buvo labai neilgai. Netrukus jame panūdo dalyvauti ir kitų Sovietų sąjungos respublikų atstovai: gruzinai, armėnai, uzbekai, kirgizai, jau nekalbant apie mūsų kaimynus latvius, baltarusius, estus. Mažiau nei per dešimt metų, konkursas, pelnęs sąjunginį pripažinimą de facto, tapo tarprespublikiniu. Palaimingais Lietuvai metais, kuomet visi, Sąjudžio telkiami, įsijungėme į kultūros sklaidos ir puoselėjimo procesą, atsirado noras respublikinį konkursą juridiškai įteisinti kaip tarptautinį renginį. Tai buvo precendento neturintis sumanymas (M. K. Čiurlionio konkursas tarptautiniu tapo tik po poros metų). Tuomet mūsų gyvenime, kuriame vešėjo nuolankus paprotys viską derinti su Maskvos valdininkais, tokią idėją, net tais liberalėjančiais laikais, buvo ne taip paprasta įgyvendinti. Tačiau vieningos Lietuvos kultūros fondo, Kompozitorių sąjungos, Muzikų draugijos, M. K. Čiurliono meno ir B. Dvariono muzikos mokyklų pastangos įveikė net skeptiškiausius nusistatymus. 1989 m. gegužės 31 d. dieną prasidėjo tarptautinį statusą įgijęs B. Dvariono pianistų ir smuikininkų konkursas. Jau nuo pat pradžių, nepaisant banguoto mūsų susikūrusios valstybės gyvenimo, o kartais net ir kritiškų situacijų, jaunųjų atlikėjų konkursas visuomet įvykdavo. Valstybė pajėgdavo atrasti lėšų, kad ši tauri tradicija, nors ir kukliai, būtų išsaugota.
Pirmieji konkursai buvo kupini idealistinio pasišventimo. Su didžiausia pagarba prisimenu mūsiškius ir iš svetur atvykusius vertinimo komisijos narius, kurie dirbo be jokio atlygio. Dėkojome tėvams, padėjusiems paruošti vaikus kilniam tikslui, bei mokytojams, atradusiems ir išauklėjusiems naujus talentus.
Pasaulyje vyksta daugybė įvairaus sudėtingumo panašių renginių. Tokiame įvykių margumyne surengti ką nors originalesnio, kas nemėgdžiotų rutinos suformuotų programų ar nuolat kartojamų tų pačių privalomų veikalų – sunkus dalykas. O sukurti sprendimų sistemą, kuri nesutryptų prasikalančio talento gležnų daigų, bet padėtų sužibėti jo deimančiukams – dar atsakingesnė užduotis. Inovatyvių sumanymų dėka pavyko sukurti savitą, kompozitoriaus vertybių hierarchijos ir meninės raiškos nuostatoms artimą programą. Ją sudarė baroko ir iškiliausios epochos figūros – Johanno Sebastiano Bacho, prieš kurį, kaip sakydavo kompozitorius, reikia tik atsiklaupti, veikalai. Po to Vienos klasikų kūryba, kurios interpretacijomis garsėjo pats B. Dvarionas – pianistas ir dirigentas. Taip pat didžiųjų Europos romantikų opusai ir jų taip artimas kompozitoriaus prigimčiai aistrų pasaulis. Ir pagaliau lietuvių muzikų palikimas, kurį nuo pat pirmojo rečitalio B. Dvarionas nepailstamai propagavo. Galimybė laisvai pasirinkti skirtingų epochų kūrinius, atlikti bet kokios apimties ir sudėtingumo B. Dvariono kompoziciją suteikė jauniesiems pačias palankiausias kūrybai scenoje sąlygas. Tai gana retas konkursų rengimo praktikoje reiškinys, kuriuo džiaugėsi dalyvių mokytojai ir deramai įvertino žiuri nariai.
B. Dvarionas ne kartą vertinęs muzikantus įvairiose (pianistų, dirigentų, vargonininkų) konkursuose nemėgo dalyvių diferencijavimo. „Gyvas muzikavimas nedėliojamas tarsi daiktai į lentynas, – piktindavosi kompozitorius. – Tas aukščiau, o anas žemiau, šis pirmesnis, o kitas paskesnis.“ Todėl šiame konkurse laureatais tapę atlikėjai neskirstomi pagal eiliškumą, visi jie – laimėtojai. Tik ypatingai ryškiai blykstelėjęs talentas buvo apdovanojamas Grand Prix – didžiuoju prizu.
Konkursas metai iš metų tobulėjo, atspindėdamas ryškią profesionalumo plėtotę. Todėl jau 2000-aisiais prireikė patikslinti ir praplėsti amžiaus grupes. Vietoj dviejų buvo pasirinktos trys amžiaus pakopos, aukštą konkurso profesinį ir meninį lygį, nusistovėjusius skaidrius vertinimo kriterijus pripažino ir Europos jaunimo muzikos konkursų sąjunga (EMCY), į kurią buvome priimti 2002 m. Taip nacionalinis B. Dvariono pianistų ir stygininkų konkursas praturtėjo geriausiomis Europos muzikinėmis tradicijomis. Abiejų kadencijų metu savo globa konkursą pagerbė ir buvusi Lietuvos respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Konkurse dalyvaujantiems moksleiviams ir jų pedagogams suteikiama proga išgirsti kolegas, pasidalyti patirtimi, susitikti ir seminaruose aptarti muzikos pedagogikos aktualijas. Talentingiausiems Lietuvos jauniesiems muzikams sudaromos sąlygos pasirodyti mūsų krašte ir užsienio koncertinėse scenose. Renginys daugeliui yra puiki paskata tobulėti, pasisemti įkvėpimo ir siekti pačių aukščiausių meninių viršūnių. Dabar jau sunku atsekti kelioms dešimtims garsių artistų jis tapo pirmuoju žingsniu į pripažinimą. Dešimties metų mergaičiukė Lisa Batiashvili, tuomet visus sužavėjusi svajingu „Prie ežerėlio“ atlikimu, dabar apkerėjo pasaulį savo brandžiomis interpretacijomis. Mūsų Andrius Žlabys, tada žėrinčia žvaigždute žybtelėjęs konkurse, šiandien pirmo ryškumo žvaigžde švyti ne tik Lietuvoje, bet ir Amerikoje. O iš tuometinės Jugoslavijos, trumpomis kelnytėmis apsirėdęs Nemanja Radulovicius, pribloškęs visus „virtuoziškumo Everestu“ vadinamos Heinricho Wilhelmo Ernsto „Paskutinės vasaros rožės“ atlikimu, nūnai sutraukia nuo klausytojų gausos lūžtančias sales ir stulbina Europos publiką savo originaliomis muzikos traktuotėmis.
Kiekvienam konkursui pasibaigus džiaugdavomės vis didėjančiu jo populiarumu pasaulyje. Betarpiško muzikavimo dvasia, naujos pažinties su talentais džiaugsmas suteikia jaunųjų pianistų ir smuikininkų sambūriui reto kūrybiškumo aurą, palaimingos jungties su muzika būseną. Tai buvo ir yra išskirtinė šios muzikos šventės savybė ir esminė jos nuostata.
Prof. Jurgis Dvarionas
English