Lietuvoje yra nemažai muzikų šeimų bei giminių. Tarp jų yra ir Dvarionų giminė, kurios jau ketvirtoji karta dalyvauja krašto muzikos gyvenime. Giminės pradininką vargonininką Dominyką Dvarioną, kaip ir dažną anų laikų lietuvį, likimas nemažai blaškė po pasaulį. Iš Mosėdžio jis pateko į Saratovą (ten vedė Barborą Kniukštaitę), paskui į Simferopolį. 1892 m. jauna šeima grįžo į Lietuvą; D. Dvarionas vargoninkavo Ylakiuose. Po metų Dvarionai įsikūrė Liepojoje, kur XX a. pradžioje susidarė vienas didžiausių Latvijoje lietuvių telkinių. D. Dvarionas vargoninkavo katalikų bažnyčioje, buvo žinomas muzikos instrumentų meistras. Iš Dvarionų dvylikos vaikų užaugo vienuolika, septyni tapo muzikais.
Balys DVARIONAS gimė 1904 m. birželio 19 d. Kaip ir visi jo broliai ir seserys, nuo mažens buvo mokomas muzikos - smuikuoti, vargonuoti, skambinti fortepijonu. Vidurinį mokslą išėjo Komercijos mokykloje, vargoninkavo bažnyčioje, kelerius metus vadovavo lietuvių chorui, paragavo ir nebyliojo kino pianisto duonos.
Turėjo puikų muzikos mokytoją - žymų latvių kompozitorių Alfredą Kalninį, kuris jam patarė Rygos konservatorijoje pas Jazepą Vitolį studijuoti kompoziciją. Tačiau B. Dvarionas 1920 m. išvyko į Leipcigą. Ten konservatorijoje pas Robertą Teichmüllerį studijavo fortepijoną, lankė Stephano Krehlio ir Siegfrido Karg-Elerto vedamus specialius muzikos teorijos bei kompozicijos kursus. Konservatoriją baigė 1924 m., po to du metus studijavo fortepijoną Berlyne pas Egoną Petri.
B. Dvariono asmenyje susitelkė pianisto, pedagogo, dirigento ir kompozitoriaus talentai. Jie skleistis pradėjo beveik vienu metu, ir B. Dvarionas greitai tapo viena žymiausių lietuvių muzikos gyvenimo asmenybių. Nuo 1924 m. koncertavo Lietuvoje, nuo 1928 m. ir užsienyje. 1926 m. pradėjo dėstyti ir fortepijoną muzikos mokykloje (vėliau konservatorijoje), nuo 1949 m. iki paskutiniųjų gyvenimo metų tą darbą dirbo Muzikos akademijoje Vilniuje. Prof. B. Dvariono klasę baigė per 50 pianistų. Dirigento veiklą pradėjo 1928 m., dirbdamas su muzikos mokyklos orkestru. 1931 m. pirmąsyk dirigavo Filharmonijos koncerte (solistas buvo Egonas Petri). 1934 m. buvo nuvykęs į Bruno Walterio bei jam asistavusio Herberto von Karajano vedamus dirigavimo kursus Zalcburge, 1939 m. eksternu baigė Hermano Abendrotho dirigavimo klasę Leipcigo konservatorijoje. 1935 - 38 m.m. buvo Kauno Radiofono orkestro dirigentas. 1939 m. atvyko į ką tik atgautą Vilnių, su architektu Vytautu Landsbergiu - Žemkalniu subūrė miesto orkestrą, buvo jo bei netrukus sudaryto Filharmonijos orkestro vyriausiasis dirigentas. Paskutinį kartą B. Dvarionas pasirodė 1972 m. gegužės 12 d. - Lietuvos kamerinio orkestro koncerte Filharmonijos salėje skambino W. A. Mozarto koncertą, dirigavo F. Schuberto mišias. Sunkios ligos nukamuotas, mirė 1972 m. rugpjūčio 23 d.
Pirmasis B. Dvariono kūrybos bandymas buvo muzika Vytauto Bičiūno pjesės “Varnalėšos” pastatymui 1924 m. Vilkolakio teatre. Vėliau sukūrė muziką dviem dramos spektakliams Valstybės teatre. Kartu su Vytauto Bacevičiaus ir Juozo Gruodžio vienaveiksmiais baletais 1933 m. Valstybės teatre buvo pastatytas B. Dvariono baletas “Piršlybos”; jį Valstybės baletas rodė didelėse 1953 m. gastrolėse Monte Karle ir Londone. Intensyviai kurti jis pradėjo pasiekęs penktąjį dešimtmetį. 1947 m. pasirodė simfonija e-moll, 1948 m. - iškart žanro klasika tapęs, ir kitų šalių smuikininkų griežiamas Koncertas smuikui ir orkestrui h-moll, vėliau du fortepijono bei valtornos koncertai. 1959 m. buvo pastatyta B.Dvariono opera “Dalia” (Jono Mackonio lib- retas pagal Balio Sruogos istorinę dramą “Apyaušrio dalia”).
Kompozitorius sukūrė kūrinių fortepijonui solo, smuikui, taip pat violončelei, obojui, fagotui ir fortepijonui, solo ir choro dainų, harmonizavo liaudies dainų chorui bei balsui su fortepijonu ir kita.
Visa B. Dvariono kūryba yra iš tiesų persmelkta liaudies dainų dvasios, kuri ir suteikia didelio savitumo jo muzikos stiliui. Jį 1971 m. patsai kompozitorius yra apibūdinęs:
“Mano estetiniai idealai susiformavo XIX a. romantizmo aidų veikiami,aš tikiu muziko pašaukimu skleisti grožį, gėrį, harmoniją, auklėti žmogų, pakelti jį virš kasdienybės. Man rodos, klysta tie, kurie vadina tokias pažiūras atitrū- kimu nuo laikmečio. Žmonijos gėrio idealai daugelį tūkstantmečių išliko tie patys, nepakitę: meilė, tiesa, laisvė, draugystė… Tarnauti jiems - tai ne atsilikimas”.
Dr. Jonas Bruveris, Vilnius, 1997